Sveikos ekosistemos ir biologinė įvairovė yra esminiai dalykai, padedantys palaikyti mūsų gerovę, bendruomenes ir ekonomiką.

1 pav. Ekosistemų sąskaitų sistema (Šaltinis: United Nations et al. (2021).


Ekosistemos kinta dėl natūralių procesų, tokių kaip sukcesija ir kiti natūralūs trikdžiai (pvz., audra), taip pat dėl veiksnių, susijusių su klimato kaita, dėl tiesioginių žmogaus veiksmų, susijusių su sąmoningu poveikiu (angl. deliberate management) ar trikdymu, pvz., ekosistemų naudojimu saviems tikslams, gamtos išteklių gavyba ar atkūrimo bei išsaugojimo veikla.

Dažnai ekosistemos suvokiamos kaip daugiau ar mažiau natūralios sistemos, kurioms žmogaus įtaka yra ribota. Tačiau žvelgiant plačiau aiškėja, kad žmogaus veikla veikia viso pasaulio ekosistemas. Galima pastebėti skirtingą žmogaus įtakos laipsnį. Pavyzdžiui, natūraliame miške ar šlapžemėje natūralių ekosistemos procesų poveikis ekosistemos dinamikai yra dominuojantis ir tikėtina, kad žmogaus veiklos įtaka ekosistemai arba jo sukelti trikdymai turės mažesnį poveikį. Kitu atveju, pavyzdžiui, intensyviai dirbamuose laukuose arba tvenkiniuose, kur vyksta intensyvi akvakultūros veikla, žmogaus veiksmai daro ekosistemų procesams didelę įtaką. Ekosistemos, esančios šalia žmonių gyvenamųjų vietovių ir jose, gali būti labai paveiktos žmogaus veiklos ir trikdymo, pvz., taršos.

Vertinant ekosistemas reikėtų atsižvelgti į tai, kur jos yra ir kaip funkcionuoja. Pagrindinės ekosistemos vietos erdvinės savybės yra jos apimtis (dydis arba plotas), erdvinė konfigūracija (kaip įvairūs jos komponentai yra išdėstę ir sąveikauja ekosistemoje), kraštovaizdžio arba jūros peizažo formos (pvz., kalnų regionai ir pakrantės zonos), kuriose yra ekosistema, ir klimatas bei sezoniškumas. Pagrindinės ekosistemos veikimo savybės yra jos abiotiniai komponentai (pvz., mineralinis dirvožemis, oras, saulė ir vanduo), biotiniai komponentai (pvz., flora, fauna ir mikroorganizmai), struktūra (pvz., trofiniai sluoksniai viduje), procesai (pvz., fotosintezė, skilimas) ir paslaugos (pvz., maistinių medžiagų perdirbimas ir pirminis produktyvumas).

2 pav. Sausumos ekosistemos struktūra (Šaltinis: United Nations et al. (2021)


Ekosistemos gali būti identifikuojamos pagal įvairius erdvinius mastelius, pavyzdžiui, ekosistema gali būti laikomas ir nedidelis tvenkinys, ir milijonus hektarų besidriekianti tundra. Be to, ekosistemos yra tarpusavyje susijusios ir dažniausiai persidengia. Jas taip pat veikia skirtingi procesai skirtingu laiku.

Ekosistemoms būdinga sudėtinga dinamika. Ekosistemų polinkis atlaikyti spaudimą keistis arba grįžti į pradinę būklę po gamtos ar žmogaus poveikio vadinamas ekosistemų atsparumu. Ekosistemos atsparumas nėra fiksuota savybė ir laikui bėgant gali keistis, pavyzdžiui, dėl ekosistemos degradacijos (pvz., šalinant medieną iš miško), ekosistemos stiprinimo (pvz., atkuriant pelkes) arba dėl išorės poveikio (pvz., klimato kaita).

Biologinės įvairovės supratimas yra neatsiejamas nuo ekosistemų sudėties, struktūros ir paslaugų vertinimo. Remiantis Biologinės įvairovės konvencija, biologinė įvairovė yra gyvų organizmų iš visų šaltinių, įskaitant, inter alia, sausumos, jūrų ir kitas vandens ekosistemas ir ekologinius kompleksus, kurių dalis jie yra, kintamumas. Tai apima įvairovę rūšių viduje, tarp rūšių ir ekosistemų.

Rengiant ekosistemų apimties sąskaitas nebuvo atsižvelgta į vidines ekosistemų sąveikas, nagrinėjami tik atskiri ekosistemų tipai.

Ekosistemos apimties sąskaitos apima duomenis apie skirtingų ekosistemų tipų apimtį arba plotą, įskaitant įvairių ekosistemų tipų klasifikaciją.

Apskaitos tikslais įvairios ekosistemos laikomos erdviniais vienetais.

Duomenys apie ekosistemų dydį ir dydžio pokyčius fiksuojami ekosistemų apimties sąskaitose, o jų vieta ir konfigūracija gali būti pateikta žemėlapiuose. Nustačius ekosistemų dydį ir vietą, galima išmatuoti ekosistemų būklę, taip pat išmatuoti bei įvertinti daugelį ekosistemų paslaugų, kurių srautai įvairiose ekosistemose skirsis.

Šalies teritorijoje identifikuota 13 ekosistemų tipų:

  • Miškai
  • Dirbama žemė
  • Ganyklos arba pievos
  • Urbanizuotos teritorijos
  • Sodai
  • Upės ir upeliai, kanalai
  • Ežerai
  • Tvenkiniai
  • Kūdros ir kiti nepratekami vandens telkiniai
  • Pelkės
  • Durpynai
  • Smėlingos pakrantės
  • Jūriniai ir pereinamieji vandenys

Žemėlapiuose pateikti Georeferencinio pagrindo kadastro (GRPK) duomenys aktualūs 2020 m.

GRPK objektai, nepriskirti jokioms ekosistemoms:

  • Karjeras – atviras kasinys žemės paviršiuje, skirtas naudingosioms iškasenoms išgauti.
  • Medžių juosta – ne trumpesnė kaip 100 m išilgai kelio, geležinkelio ar kanalo einanti medžių juosta (ne miestų ir miestelių teritorijose), kuri paprastai apima daugiau kaip vieną eilę medžių.
  • Medžių, krūmų želdiniai ir žėliniai – teritorijos, apimančios miškais nelaikomus želdinius ir žėlinius, naujai įveisiamus miškus ir trumpos rotacijos plantacinius želdynus, sudarančius ne mažesnį kaip 0,1 ha plotą.
  • Nenaudojama žemė – teritorijos, apimančios žemės ūkio veiklai netinkamus naudoti žemės plotus (jeigu jie nepriskiriami užstatytoms teritorijoms, medžiais ir krūmais apaugusioms teritorijoms, pelkėms, pažeistos žemės teritorijoms, dirbamai žemei ar sodams, smėlynams), kvartalines proskynas miške, sodybvietes (išskyrus tas, kuriose nėra griuvėsių ir matoma šienaujama arba ganoma pieva) ir esančius pievose aerodromus, kurių teritorijos negalima nustatyti.

Reikšmingesni 2020 metų ekosistemų apimties pokyčiai, palyginti su 2015 m., galimi dėl Georeferencinio pagrindo kadastro metodikos ir klasifikacijos pakeitimų 2017 m.
 

Literatūros šaltiniai:
United Nations et al. (2021). System of Environmental-Economic Accounting — Ecosystem Accounting (SEEA EA). (Prieiga internetu https://seea.un.org/sites/seea.un.org/files/documents/EA/seea_ea_white_cover_final.pdf.)