2021 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 883,9 tūkst. gyventojų, kurių amžius buvo iki 29 metų, jie sudarė 31,6 proc. visų šalies gyventojų. Šio amžiaus asmenų skaičius, palyginti su 2020 m. pradžia, sumažėjo 9,5 tūkst., arba 1,1 proc. Mažėjantis gyventojų skaičius, visuomenės senėjimas neišvengiamai daro įtaką švietimo situacijai, ypač infrastruktūros rodikliams.

Lietuvos gyventojai – vieni iš labiausiai išsilavinusių Europoje

Aukšto lygio išsilavinimą turinčių 25–64 metų amžiaus gyventojų 2020 m. buvo 675,7 tūkst. – net 17,2 tūkst. daugiau nei 2019 m., ir jie sudarė 44,1 proc. visų 25–64 metų amžiaus šalies gyventojų. Ši dalis Lietuvoje nuosekliai didėja, palyginti su kitomis ES šalimis, esame vieni pirmųjų (ES 27 – 32,8 proc.).

Visuomenės vystymosi potencialą rodo jaunų išsilavinusių žmonių dalis. Europos 2020 strategijoje numatytą tikslą, kad ne mažiau kaip 40 proc. 30–34 metų amžiaus gyventojų turėtų aukštąjį ar jam prilygintą išsilavinimą, Lietuva jau viršijo – šio amžiaus aukšto lygio išsilavinimą turintys asmenys 2020 m. sudarė 59,6 proc. Ši dalis pastarąjį dešimtmetį išlaiko nuoseklaus didėjimo tendenciją.

Mokytis niekada nevėlu! Trečdalis suaugusių šalies gyventojų siekia žinių

Dauguma (84 proc.) suaugusių gyventojų teigė, kad mokydamiesi įvairiuose mokymo kursuose siekė įgyti profesinių žinių, reikalingų darbui, kiti – dėl asmeninių priežasčių. Kas ketvirtas teigė, kad tobulinti profesinę kvalifikaciją reikalavo darbdavys arba siekė įgyti žinių ir įgūdžių, naudingų kasdieniame gyvenime. Trečdalis žemą išsilavinimą turinčių gyventojų mokydamiesi siekė gauti pažymėjimą, suteikiantį teisę dirbti, o 62 proc. turinčiųjų aukštą išsilavinimą tobulino žinias siekdami geriau atlikti savo darbą.

Penktadalis suaugusių gyventojų švietėsi savarankiškai. Iš dalykinių knygų, specializuotų žurnalų, interneto, garso, vaizdo juostų, lankydamiesi pas privatų asmenį, bibliotekose ir pan. mokėsi kas penktas vyras ir kas ketvirta moteris. Dažniau savarankiškai mokėsi jaunesni ir aukštesnio išsilavinimo asmenys.

Niekur nesimokė 31 proc. (958 tūkst.) suaugusių gyventojų, iš jų 7 proc. mokytis pageidavo. Svarbiausios priežastys, neleidusios mokytis, buvo per didelis užimtumas darbe ir per brangus mokymas.

Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2020 m. gyventojų, per paskutinias keturias savaites iki apklausos formaliajame ar neformaliajame mokyme žinių siekė 7,2 proc. 25–64 metų šalies gyventojų. Skirtis, kaip ir kitų išsilavinimo rodiklių atveju, tarp lyčių ir gyvenančiųjų mieste ir kaime, akivaizdi.

Mokymo įstaigose besimokančių asmenų – kasmet mažiau

2020–2021 mokslo metų pradžioje 164,2 iš 1 tūkst. gyventojų mokėsi ar studijavo (2019–2020 m. – 164,4). Iš viso 2020–2021m. šalies mokymo įstaigose mokėsi ar studijavo 458,9 tūkst. mokinių ir studentų, arba beveik kas šeštas Lietuvos gyventojas. Besimokančiųjų skaičius mokymo įstaigose, palyginti su 2019–2020 mokslo metais, sumažėjo 0,6 tūkst., arba 0,1 proc. Besimokančiųjų skaičius linkęs mažėti visų mokymosi lygmenų įstaigose.

Bendrojo ugdymo mokyklų skaičius per metus sumažėjo nuo 1 056 iki 977. 2020 m. rudenį į bendrojo ugdymo mokyklas priimta 27,9 tūkst. pirmokų, 1,9 tūkst. (6,3 proc.) mažiau nei 2019 m. Iš viso 2020–2021 mokslo metų pradžioje pagal bendrojo ugdymo programas buvo ugdoma 327 tūkst. mokinių.

2020 m. bendrojo ugdymo mokyklose pagrindinio išsilavinimo pažymėjimus gavo 25,3 tūkst. mokinių (2019 m. – 24,8 tūkst.), brandos atestatus – 20,4 tūkst. abiturientų (2019 m. – 21,5 tūkst.). Daugiau kaip du trečdaliai abiturientų (70,6 proc.) tais pačiais metais tęsė mokslus šalies mokymo įstaigose: 38,8 proc. – universitetuose, 20,2 proc. – kolegijose, 11,7 proc. – profesinio mokymo įstaigose.

Iš viso pagal švietimo lygmenis
(0–8 lygmuo)

315 349

315 534

307 628

307 718

299 858

299 564

295 420

295 932

294 727

297 165

Ikimokyklinis ugdymas (0 lygmuo)

65 148

61 342

66 361

62 536

67 374

63 784

67 756

63 641

68 448

64 055

Pradinis ugdymas (1 lygmuo)

58 267

55 614

59 763

56 863

60 539

57 137

60 851

57 765

59 780

56 902

Pagrindinis ugdymas (2 lygmuo)

88 321

80 762

85 264

79 103

84 262

78 506

84 920

79 659

85 753

81 267

Vidurinis ugdymas (3 lygmuo)

38 902

34 655

36 231

32 395

33 389

30 069

31 211

28 470

32 043

28 654

Profesinis mokymas turint vidurinį išsilavinimą (4 lygmuo)

10 012

11 997

8 468

10 075

5 968

6 626

5 193

5 432

4 673

5 418

Bakalauro ir profesinio bakalauro studijos (6 lygmuo)

43 448

52 091

40 521

47 947

37 502

44 676

34 834

42 296

33 342

41 829

Magistrantūros studijos (7 lygmuo)

10 104

17 483

9 843

17 233

9 648

17 222

9 446

17 145

9 510

17 494

Doktorantūra (8 lygmuo)

1 147

1 590

1 177

1 566

1 176

1 544

1 209

1 524

1 178

1 546

Iš darbo ir mokymosi konteksto „iškritusių“ jaunuolių dalis Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis nėra gąsdinanti. Per pastarąjį dešimtmetį 15‑‑24 metų amžiaus nedirbančio ir nesimokančio jaunimo dalis sumažėjo daugiau nei trečdaliu ir ir 2020 m. sudarė 10,8 proc. visų to paties amžiaus gyventojų. 18–24 metų jaunuolių, nepasiekusių vidutinio išsilavinimo lygio ir toliau nesimokančių, taip pat yra linkusi nuosekliai mažėti – nuo 8,7 proc. 2009 m. iki 5,6 proc. 2020‑aisiais. Skirtis tarp lyčių šiuo klausimu akivaizdi, ypač tarp vidutinio lygio išsilavinimo nepasiekusiųjų.

Neformalusis vyresnio amžiaus žmonių švietimas – trečiojo amžiaus universitetai

Visuomenei vis labiau senstant, daugiau dėmesio skiriama sąlygų, padedančių vyresniojo amžiaus asmenims išlikti aktyviu ir visaverčiu visuomenės nariu, sukūrimui. Vienas iš būdų sukurti tokias sąlygas – specialių mokymo įstaigų, skirtų vyresnio amžiaus žmonėms, steigimas.

Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas¹ nurodo, kad tokio pobūdžio įstaigas kurti gali neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi teikėjas – mokykla, laisvasis mokytojas arba kitas švietimo teikėjas (biblioteka, muziejus, trečiojo amžiaus universitetas ir kita įstaiga, įmonė, organizacija, taip pat valstybės narės juridinis asmuo ar kita organizacija, kuriems švietimas nėra pagrindinė veikla), teisės aktų nustatyta tvarka turintys teisę vykdyti neformalųjį suaugusiųjų švietimą ir tęstinį mokymąsi.

Trečiojo amžiaus universitetas – tai neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi teikėjas, jo padalinys arba neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi programa, teikiantys vyresnio amžiaus asmenų neformalųjį švietimą ir tęstinį mokymąsi, tenkinantys jų žinių, kompetencijos plėtotės ir kultūrinius poreikius¹.

Neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugų teikėjų problema

Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras, atlikęs vyresnio amžiaus žmonių neformaliojo švietimo situacijos analizę ir tyrimus², skelbia, kad Lietuvoje yra žinomi 67 savarankiškai veikiantys trečiojo amžiaus universitetai (TAU) (2018 m. rugpjūčio mėnesio duomenys). Švietimo ir mokslo institucijų registre (ŠMIR) įregistruota 21 neformaliojo švietimo institucija, savo pavadinime turinti žodžius trečiojo amžiaus universitetas.

Egzistuoja bendros neformaliojo suaugusiųjų švietimo ar mokymosi paslaugas teikiančių institucijų sistemos nebuvimo problema, todėl skirtinguose šaltiniuose tokių institucijų skaičius gali skirtis.

Trečiojo amžiaus universitetų pradininkas – 1995 m. įsteigtas Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universitetas Vilniuje

Tipinis trečiojo amžiaus universiteto klausytojas yra aukštąjį išsilavinimą įgijusi moteris, pensininkė, kurios amžius – nuo 65 iki 75 metų.

Ši informacija parengta remiantis Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto, Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro duomenimis ir tai nėra oficialioji statistika.

Dėkojame Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetui už bendradarbiavimą.