Abiotinės ekosistemos rodikliai

Fizikinės ir cheminės būklės rodikliai

Pelkiniai durpiniai dirvožemiai

Pelkiniai durpiniai dirvožemiai miškų ekosistemose yra svarbūs gamtiniu požiūriu. Pelkinių miškų buveinės pasižymi savitu hidrologiniu režimu ir joms būdingais medynais bei samanų danga. Pelkinių miškų buveines siekiama atkurti ir išlaikyti tipingose vietose ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu.

Pelkiniai miškai yra svarbūs ir vertingi visose miško sukcesijos stadijose. Natūraliai išnykusi pelkinių miškų buveinė dažniausiai transformuojasi į kitus natūralių miškų tipus. Kartu pelkiniams miškams būdingas išskirtinis durpingo sluoksnio kaupimo mastas, todėl jie vaidina svarbų vaidmenį šiltnamio efektą sukeliančių dujų apykaitoje. Akivaizdu, kad pelkiniai miškai, kaip natūrali miškų buveinė, prisideda prie stabilios ekologinės būklės, todėl pelkinių durpinių dirvožemių, kuriuose šie miškai auga, dalis erdviniame vienete yra vertingas abiotinės ekosistemos fizikinę būklę apibūdinantis rodiklis.

Pelkiniai durpiniai nusausinti dirvožemiai

Kitaip nei pelkinių durpinių dirvožemių atveju pelkiniai durpiniai nusausinti dirvožemiai išskirtinai siejami su ūkine žmogaus veikla. Melioracija – tai priemonės, kuriomis ilgam laikui pakeičiamas dirvožemio hidrologinis, oro, šilumos, maisto medžiagų režimas, taip pat ir gamtinės sąlygos. Akivaizdu, kad siekiant išlaikyti natūralias buveines bei stabilią ekologinę aplinką melioracija, t. y. dirvožemių sausinimas, negali būti laikomas pageidautinu reiškiniu.

Vidutinis suminis dirvožemio organinės anglies (DOC) kiekis

Klimato kaitos kontekste ypač svarbų vaidmenį įgavo metodinės priemonės, padedančios apskaičiuoti anglies migraciją bei akumuliaciją. Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK), kurią Lietuva ratifikavo ir įsipareigojimus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimo mažinimo bei jo apskaitos prisiėmė 2002 m., Kioto protokole nurodoma, jog vienas pagrindinių anglies akumuliacijos šaltinių yra dirvožemis, kurį reikia ne tik apsaugoti, bet ir, kiek įmanoma, labiau didinti jame esantį anglies kiekį. Anglies akumuliavimas dirvožemio ilgaamžėse formose teigiamai veikia dirvožemio ir visos ekosistemos kokybę, taip pat yra perspektyvus būdas mažinti klimato kaitą ir švelninti globalines klimato šiltėjimo pasekmes. Suminis dirvožemio organinės anglies (DOC) kiekis, sukauptas miško paklotėje ir dirvožemyje (gylio intervalas – nuo 0 iki 30 cm) yra maždaug 2 kartus didesnis nei atmosferos sluoksniuose ir net 3 kartus didesnis nei augalų biomasėje.

Biotinės ekosistemos rodikliai

Biotinės ekosistemos charakteristikų grupėje yra išskiriamos 3 klasės: kompozicinės būklės, struktūriniai ir funkciniai rodikliai. Šioje grupėje miškų būklei įvertinti buvo parinkta 10 rodiklių: 3 miškų būklės rodikliai priskirti kompozicinės būklės apibūdinimui, 5 – struktūriniams rodikliams ir 2 – funkciniams.

Kompozicinės būklės rodikliai

Kompozicinei būklei apibūdinti buvo priskirti šie rodikliai: mišrių medynų, natūraliai atsikuriančių medynų ir atželdintų medynų dalis erdviniame vienete.

Mišrūs medynai

Lietuva priskiriama vidutinio klimato borealinių miškų zonai (angl. temperate-boreal forests), kuriems gryni, t. y. vienos rūšies, medynai nėra būdingi – vyrauja mišrūs medynai. Mišrūs medynai – tai medynai, kurių pirmojo ardo vyraujančios rūšies medžių tūris sudaro mažiau kaip 86 proc. medyno pirmojo ardo tūrio. Mišrūs medynai yra vertingi gamtiniu požiūriu – jie pasižymi didesne biologine įvairove nei gryni medynai. Siekis didinti mišrių (įvairiarūšių) medynų plotus yra įvardijamas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane (2030). Mišrūs medynai yra atsparesni klimato kaitai ir su ja susijusioms stichijoms, tokioms kaip vėjavartos, vėtralaužos, žievėgraužio tipografo invazijos ir kt.

Natūraliai atsikuriantys medynai

Natūraliai atsikuriantys medynai atsikuria savaime. Juos galima prilyginti natūralių ar pusiau natūralių buveinių (angl. natural and semi-natural habitats) tipui. Tokie savaime atsikuriantys miškai vertingi, nes yra labiausiai prisitaikę prie dirvožemio ir klimato sąlygų, juose gausu biologinės įvairovės, neretai jie ir greičiau „pasensta“ (savaime atsikuriančių miškų medžiai dažniausiai greičiau pasiekia gamtinę brandą), juose prasideda puvimo procesai, kas biologinės įvairovės požiūriu dar labiau sustiprina ekologinį miško vaidmenį. Daugelis su ekologija susijusių specialistų mano, jog turi būti siekiama, kad kuo daugiau miškų atsikurtų savaiminiu arba mišriu būdu.

Atželdinti medynai

Atželdinti medynai. Dirbtiniu būdu įveisiant mišką (želdant) savo srities specialistai (miškininkai) parenka tikslines medžių rūšis (atsižvelgiama į miško augavietę), numatoma tikslinė medynų sudėtis, kurios bus siekiama miško brandos amžiuje. Tokie medynai yra vertingi ekonominiu požiūriu, nes dažniausiai želdomos tokios medžių rūšys kaip pušis ar eglė dėl vertingos medienos. Be to, šios rūšys yra ilgaamžiškesnės už kai kurias kitas (pvz., baltalksnis gamtinę brandą pasiekia jau 51 metų, o eglė – 121 metų, pušis – 171, ąžuolas net 201 metų). Tinkamai parinktos medžių rūšys gerai prisitaiko prie klimato kaitos sąlygų. Vadovaujantis mokslinėmis studijomis galima ugdyti medynus, kurie būtų prisitaikę prie klimato kaitos, atsparūs stichinėms nelaimėms.

Struktūriniai rodikliai

Biotinės ekosistemos struktūriniams rodikliams priskirti rodikliai: vidutinis medynų skalsumas, retmių dalis, vidutinio (modalinio) skalsumo medynų dalis, vidutinis savaime žūvančių medžių tūris per metus 1 a, senų medynų dalis erdviniame vienete.

Vidutinis medynų skalsumas

Skalsumas – vienas iš Lietuvos miško medynus apibūdinančių rodiklių (žr. Lietuvos Respublikos miškų įstatyme pateiktą miško apibrėžimą), kuris santykinai gali būti traktuojamas kaip rodiklis, apibūdinantis medžių dangos tankį (angl. tree cover density). Pagal Miškotvarkos darbų vykdymo (MDV) instrukcijas, skalsumas apskaičiuojamas pagal matuojamo ir normalaus medyno skerspločių sumų arba medžių stiebų (su žieve) tūrio santykį. Normalaus medyno skerspločių suma arba medžių stiebų (su žieve) tūris parenkami pagal ardo vyraujančią medžių rūšį ir ardo vidutinį aukštį. Normaliu medynu santykinai gali būti laikomas toks medynas, kuriame medžių lajos yra visiškai susivėrusios. Tokio medyno santykinis skalsumas prilyginamas 1. Jaunuolynuose, kurių medžių vidutinis aukštis neviršija 5 m, skalsumas yra nustatomas: žėliniuose – apskaičiuojant 1 ha esančio ir teoriškai maksimalaus (10 000 medelių 1 ha) medelių skaičiaus santykį, želdiniuose – apskaičiuojant normatyvinio sodinimo vietų ir išlikusių perspektyvių medelių skaičiaus santykį. Skalsumas nustatomas vizualiai arba instrumentiniu būdu, išreiškiamas koeficientais nuo 0,3 iki 1 (skalsumas gali viršyti 1, kai skerspločių suma viršija normatyvą). Nesant tuščių prošvaisčių medyno lajose, santykinai medyno skalsumas gali būti prilyginamas 1, jei prošvaistės užima pusę medyno lajų ploto – 0,5 ir t. t. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą, minimalus miško žemėje augančių medynų skalsumas yra 0,3. Jei medyno skalsumas mažesnis nei 0,3, apaugęs medžiais plotas sudaro retmę ir sklypas laikomas mišku neapaugusia žeme.

Retmės

Retmės – tai tokie miško plotai, kurie neatitinka normalaus medyno sąvokos. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos miškų įstatyme mišku laikomas žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių skalsumas yra ne mažesnis nei 0,3 (tai yra minimalus, bet ne optimalus skalsumas). Retmėms priskiriami miško ir ne miško žemės plotai, kurių skalsumas patenka į intervalą 0,1–0,4. Retmės, kurios sudaro „pakraščio efektą“ (pritraukia daugiau bestuburių ir stuburinių rūšių), vertingos biologinės įvairovės požiūriu. Į šiuos plotus patenka daugiau saulės, drėgmės, todėl neretai jie pasižymi gausia žoline augalija, kas taip pat pritraukia įvairių gyvūnų bei vabzdžių.

Vidutinio (modalinio) skalsumo medynai

Vidutinio (modalinio) skalsumo medynai – tai optimalaus skalsumo medynai (skalsumo intervalas 0,6–0,8), kurie yra labiausiai prisitaikę prie klimato kaitos, tinkami biologinei įvairovei, rekreacijai, gerai atlieka apsaugines funkcijas.

Vidutinis savaime žūstančių medžių tūris per metus

Negyva mediena (nudžiūvę medžiai, šakos, išvartos, kamienų nuolaužos) – vienas iš natūralias, žmogaus nepaliestas miško buveines apibūdinančių (t. y. natūralios miško sukcesijos) rodiklių. Negyva mediena vertinga gamtiniu požiūriu. Skirtinguose šaltiniuose teigiama, kad su negyva mediena yra susijęs trečdalis miško gyvūnų (daugiausia bestuburių) rūšių. Detali ir nuosekli negyvos medienos apskaita Lietuvos miškuose nėra vykdoma. Tačiau Nacionalinės miškų inventorizacijos (NMI), periodiškai vykdomos atr ankos metodais, metu į apskaitą įtraukiamas vidutinis savaime per metus žūstančių medžių tūris, kuris parodo ne suminę negyvos medienos sankaupą, bet per metus dėl natūralių priežasčių žūstančių medžių tūrį. Negyvos medienos kiekis Lietuvos miškuose yra didesnis nei apskaičiuojama (gali būti dar nesuirusi ankstesniais metais žuvusių medžių mediena). Taip pat reikia turėti omenyje, kad negyva mediena iš miško gali būti šalinama atliekant sanitarinius kirtimus. Todėl apskaičiuotas dydis iš esmės rodo tik negyvos medienos sankaupų susidarymo potencialą.

Seni medynai

Senais medynais laikomi medynai, kurie yra pasiekę ir perkopę minimalų pagrindinių miško kirtimų amžių ūkiniuose miškuose, t. y. IVA miškų grupėje. Minimalus kirtimo amžius santykinai parodo amžių, kai medžio mediena yra vertingiausia ekonominiu požiūriu. Pasiekęs ir perkopęs minimalų kirtimo amžių medis taip sparčiai nebeauga, o pasiekęs gamtinę brandą „sensta“ – prasideda ir vyksta puvimo procesai. Seni medynai vertingi biologinės įvairovės požiūriu – jei laiku negaunama ekonominės naudos, pagrindinės miško funkcijos tampa ekologinė ir (ar) rekreacinė.

Funkciniai rodikliai

Vidutinis medienos tūris 1 ha

Mediena – vienas pagrindinių miško teikiamų išteklių. Medienos (medžių stiebų) tūris hektare – vienas pagrindinių mišką apibūdinančių rodiklių. Medienos tūris priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau daugiausia įtakos jam turi antropogeninis poveikis, t. y. žmogaus darbas – kokybiškas medynų atkūrimas, ugdymas, apsauga nuo ligų bei kenkėjų ir t. t. Suminis medienos tūris parodo, koks medienos kiekis yra sukauptas Lietuvos miškuose.

Vidutinis anglies biomasės kiekis 1 ha

Lietuva, kaip ir daugelis pasaulio šalių, yra ratifikavusi Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją (JTBKKK). Pagal JTBKKK Kioto protokolo reikalavimus, Lietuva yra įsipareigojusi vykdyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) apskaitą iš visų šaltinių bei absorbentų visuose sektoriuose, tarp jų ir žemės naudojimo, žemės naudojimo paskirties keitimo ir miškininkystės (angl. land use, land-use change and forestry, LULUCF) sektoriuje. Už ŠESD apskaitą LULUCF sektoriuje Lietuvoje atsakinga Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (VMT). Todėl biotinės ekosistemos funkciniams rodikliams priskirtas rodiklis vidutinis anglies biomasės kiekis 1 ha svarbus ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu.

Kraštovaizdžio rodikliai

Kraštovaizdžio rodikliams buvo priskirti 3 miškų rodikliai: miško žemės plotų didėjimo greitis per 10 m., vidutinis euklidinis atstumas iki miško, vidutinis pamiškių ilgis 1 ha.

Miško žemės plotų didėjimo greitis per 10 m.

Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, 2020 m. sausio 1 d. Lietuvos miškingumas siekė 33,7 proc. Lietuvos bendrajame plane (2030) numatoma Lietuvos bendrą miškingumą padidinti iki 38 proc. Nors Lietuvos bendras miškingumas yra stabilus ir nuolat augantis (VMT duomenimis, 2000 m. Lietuvos bendras miškingumas buvo 30,7 proc., t. y. per paskutinius 20 metų jis padidėjo 3 proc.), skirtinguose Lietuvos teritoriniuose vienetuose jis gerokai skiriasi. Agrarinių, karstinių regionų ir urbanizuotų teritorijų miškingumas mažas, kraštovaizdis bioekologiškai skurdus. Todėl Lietuvos bendrajame plane (2030) numatoma miškingumą didinti jį diferencijuojant pagal morfologinių rajonų gamtinio pagrindo, ūkinio naudojimo pobūdį ir intensyvumą bei ekologinės rizikos laipsnį. Taip siekiama suteikti apčiuopiamą ekologinę naudą intensyviai agrarine prasme įsavintose bei urbanizuotose teritorijose, taip pat nepabloginti kraštovaizdžio vaizdingumo miškingose kalvotose teritorijose. Nors miškingumas yra bene svarbiausias kraštovaizdį charakterizuojantis rodiklis, dėl nevienodo jo reikšmių pasiskirstymo nagrinėjamuose erdviniuose vienetuose, parinktas su miškingumu glaudžiai susijęs vidutinis miškingumo pokyčio rodiklis.

Vidutinis euklidinis atstumas iki miško

Erdvinei Lietuvos miškų struktūrai vertinti gali būti pasitelkiamas euklidinio atstumo skaičiavimas, kurio metu sudaroma geografinė matrica, išreiškianti mažiausią gardelių atstumą iki miško. Kuo vidutinis mažiausias atstumas iki miško nagrinėjamoje pasirinkto ploto teritorijoje yra didesnis, tuo didesnis miškų fragmentiškumas kraštovaizdyje ir mažesnė miškų koncentracija dideliuose miškų masyvuose (miške esančios gardelės mažiausio atstumo iki miško reikšmė lygi nuliui (0 m). Šis rodiklis grafiškai išreiškia miškų fragmentaciją kraštovaizdyje ir gali būti laikomas vienu iš rodiklių įvertinant Lietuvos miškų erdvinę struktūrą.

Vidutinis pamiškių ilgis 1 ha

Gamtiniu požiūriu miško (ir ne tik) ekosistemoms yra svarbios pamiškės. Skirtinguose literatūros šaltiniuose teigiama, kad pamiškėse galima rasti daugiau kaip pusę įvairių augalų ir gyvūnų bendro kiekio. Miško pakraščius, kaip saugias buveines, renkasi daugelis vabzdžių rūšių, įvairūs smulkūs organizmai. Šiame darbe Lietuvos miškų fragmentacijai kraštovaizdyje nusakyti bei šalies miškų erdvinei struktūrai vertinti kaip papildomas rodiklis buvo pasirinktas ir vidutinis pamiškių ilgis 1 ha.