Smurto anatomija: kreiptis pagalbos vis dar gėda

Komentaras

Apipintas mitais ir stigmomis

Lietuvoje jau ne vienus metus veikia specializuotos kompleksinės pagalbos centrai įvairiuose šalies miestuose, teikiantys nemokamą, esant poreikiui, ir anoniminę konfidencialią pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims. Kaip teigia viena tokių centrų atsiradimo iniciatorių Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė Jurgita Cinskienė, įvairūs tyrimai leidžia daryti išvadas, kad skambučių į emocinės pagalbos linijas daugėja ne dėl augančio smurto apraiškų skaičiaus – smurto aukos vis dažniau išdrįsta ieškoti pagalbos. Todėl iš dalies augančiais skaičiais galima pasidžiaugti.

„Smurto mastas visuomet buvo didelis. Tačiau net 60 proc. žmonių prisipažįsta, kad yra patyrę smurtą, tačiau niekur nesikreipė, net į pačius artimiausius žmones“, – sakė J. Cinskienė.

Patyrus fizinį smurtą dažniausiai pagalbos ieškoma kreipiantis tiesiai į policiją. Emocinės pagalbos telefonais skambinama tais atvejais, kai žmonės patiria emocinį, psichologinį ar ekonominį smurtą – kai norima pasitikslinti ir tam tikru būdu sulaukti specialistų pritarimo, kad taip, tai yra smurtas. Kita skambinančiųjų kategorija – žmonės, kurie nerimauja dėl artimųjų, patiriančių smurtą. Juos labiausiai domina, kaip jie gali padėti, kad dar labiau neišgąsdintų artimojo, o motyvuotų jį ieškoti pagalbos. Yra ir norinčiųjų pasitarti, kaip reikėtų elgtis, jei girdi, kad kaimynystėje galimai yra smurtaujama.

Pasak pašnekovės, yra keletas priežasčių, kodėl smurtas artimoje aplinkoje vis dar stigmatizuojamas. Viena iš jų – gėda. Visuomenėje vis dar gaji nuomonė, kad smurtą artimoje aplinkoje patiria žmonės, kuriems trūksta socialinių įgūdžių, kurie turi priklausomybių ar veda ne visai tinkamą gyvenimo būdą – tam tikra prasme yra asocialūs asmenys. Tačiau praktikoje yra kiek kitaip.

„Tie žmonės, kurie į mus kreipiasi pagalbos dėl patirto smurto, tikrai neatitinka šio stereotipinio portreto. Tačiau niekas nenori būti tapatinamas su tokiu įvaizdžiu, todėl dažniausiai tiesiog stengiamasi nuslėpti patirtą smurtą“, – teigė asociacijos vadovė.

Įbaugintos smurtautojų

Svarbus momentas, kad dažniausiai smurtauja artimi žmonės, su kuriais sieja emocinis ryšys.

„Todėl atsiranda labai dviprasmiškas jausmas – viena vertus, auka kenčia smurtą, kita vertus, smurtautojas yra žmogus, kuris išskirtinai artimas ir brangus, auka jį myli, kad ir kaip tai keistai skambėtų šiame kontekste. Tikimasi, kad tai vienkartinis toks nederamas elgesys, kuris daugiau nepasikartos“, – pasakojo J. Cinskienė. 

Kita problema, pasak pašnekovės, yra ta, kad yra žmonių, kurie tam tikrų smurto rūšių – psichologinio, seksualinio, ekonominio smurto – tiesiog neatpažįsta. Dažnai smurtą jie identifikuoja tuomet, kai jis įgauna fizinę išraišką. J. Cinskienė atkreipia dėmesį, kad pirmieji smurto apraiškų ženklai pasireiškia tuomet, kai kažkas yra draudžiama, dėl kažko priekaištaujama, kai iškeikiama, kai ribojamos galimybės dirbti, kai neprisidedama prie šeimos išlaikymo arba kai seksualinis smurtas įvelkamas į pasakymą, kad „čia yra tavo kaip žmonos pareiga“.

„Deja, tik kai įtraukiami kumščiai, spyriai, atsiranda skausmingi fiziniai sužalojimai, žmogus suvokia, kad tai yra smurtas“, – teigė J. Cinskienė.

Kaip pastebi asociacijos vadovė, žmogus, ilgą laiką besitaikstantis su nederamu ilgesiu, savotiškai prie jo pripranta, išmoksta prisitaikyti, todėl prasidėjus fiziniam smurtui daug sudėtingiau būna palikti smurtautoją. Be to, dažnai nuo šio žingsnio stabdo bendra nuosavybė, vaikai, atsiradusi baimė ir neadekvati galia, priskiriama smurtautojui.

„Į mus besikreipiančios nuo smurtaujančio vyro kenčiančios moterys labiausiai bijo, kad iš jų nebūtų atimti vaikai, jos pačios neliktų gatvėje. Dažnai vyrai grasina pasisamdyti pačius geriausius advokatus. Tų baimių, kartais ir ne visai adekvačių, būna labai daug“, – pastebi J. Cinskienė.

Išeitis visuomet yra

Nors sudėtinga, tačiau įmanoma ištrūkti iš smurto rato. Kaip pasakojo asociacijos vadovė, praktika rodo, kad jeigu žmogus užaugo šeimoje, kur smurtas tam tikra prasme buvo norma, jam išsivaduoti iš šio rato gana sudėtinga. Prireikia jau ne tik psichologo, bet ir psichiatro indėlio. Siekiama parodyti, kad šeimose santykiai turi būti paremti ne smurtu, o pagarba, meile. Jeigu žmogus patenka į smurtinius santykius tik savo sukurtoje šeimoje, tada lengviau. Taip pat pastebima, kad nutraukti smurtu paremtus santykius sudėtingiau yra vyresnio amžiaus žmonėms, sukaupusiems nemažą smurtinių santykių „bagažą“.

„Dažnai jie jau yra praradę viltį, kad kažkas gali padėti. Arba atsiranda požiūris „ai, tiek pragyvenau, kiek man čia beliko, galiu dar pakentėti“. Tai bejėgiškumas, iš kurio išsivaduoti sunku. Jeigu smurtauja suaugę vaikai – dar baisiau. Tokiais atvejais slegia labai didelė kaltė – „ką užsiauginau, tą ir turiu“. Kaltę lydi nerimas, kaip tas vaikas be manęs išgyvens, nors tam vaikui jau 40 ar 50 metų“, – pasakojo J. Cinskienė.

Pašnekovė pripažįsta, kad tik vienetai senjorų sugeba savo smurtaujantiems vaikams užtrenkti namų duris ir nugyventi senatvę oriai, be smurto.

„Labai svarbu, kad žmonės gali išsikalbėti ar paprašyti pagalbos išlaikydami savo anonimiškumą, nebijodami būti atpažinti. Ištrūkti iš smurto rato tikrai galima, svarbiausia – išdrįsti paprašyti pagalbos“, – sakė J. Cinskienė.