Laikraščių tiražus išgelbės ne pigesnis popierius, o talentai

2022-06-06

Brangstant popieriui, spaustuvių paslaugoms ir augant spaudos leidinių platinimo išlaidoms, leidėjai ieško įvairių sprendimų, kaip neprarasti nuolatinių savo prenumeratorių ir skaitytojų, o kartu išlikti konkurencingiems kiek nelygioje kovoje su internetine spauda.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per dešimtmetį laikraščių metinis tiražas sumažėjo 3,1 karto. 2021 m. jis sudarė 56 534 tūkst. egzempliorių, o dar prieš metus – 2020 m. – šis skaičius buvo 63 781. 2011 m. visoje Lietuvoje laikraščių tiražas buvo 176 154 tūkst. egzempliorių.

Daugiausia prenumeratorių ir skaitytojų yra Vilniaus apskrityje – pernai čia buvo skaičiuojama 20 311 tūkst. egzempliorių. Kauno apskrityje – beveik perpus mažiau – 10 213, Klaipėdos apskrityje – 6 843, toliau Panevėžio apskritis – 6 266 tūkst. egzempliorių.

Iš viso 2021-aisiais visoje šalyje buvo leidžiami 154 skirtingų pavadinimų laikraščiai. 2020 m. jų buvo 168. Per dešimt metų laikraščių pavadinimų sumažėjo 108. Per šį laikotarpį Vilniaus apskrityje nebeliko 41 laikraščio, Kauno – 22, Klaipėdos – 7, Šiaulių apskrityje buvo nutraukta leidyba 12, o Panevėžio – 4 laikraščių.

Traukiasi ir žurnalų rinka. Per dešimtmetį – didžiulis kritimas. 2011 m. buvo leidžiama 59 972 tūkst. egzempliorių populiariųjų žurnalų, 2021 m. jų skaičiuojama jau 1,6 karto mažiau – 37 541 tūkst. egzempliorių. Dar liūdnesnė situacija specialiųjų žurnalų rinkoje – per dešimt metų šių žurnalų tiražas sumažėjo net 6,3 karto. 2011 m. specialiųjų žurnalų buvo 1 763, 2021 m. – jau tik 281 tūkst. egzempliorių. Tiesa, žurnalų pavadinimų skaičius keitėsi ne taip drastiškai. Pavyzdžiui, 2021 m. populiariųjų žurnalų pavadinimų buvo 395, o prieš dešimtmetį – 416. Specialiųjų žurnalų pavadinimų pernai buvo 78, prieš dešimt metų jų skaičiuota iki 142.

Komentaras

Prabangos prekė

Kasmet mažėjantys laikraščių ir žurnalų tiražai, pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, rodo, kad keičiasi žinių vartojimo forma. Mažėjimo tendencijos pradėjo ryškėti apie 2003-iuosius, kai laikraščių rinka po truputį pradėjo trauktis. Daugeliu atveju žinias žmonės gauna iš tradicinių šaltinių – televizijos, radijo ir interneto portalų. Net ir dienraščiai nėra pajėgūs konkuruoti su televizija ar interneto portalais informacijos pateikimo greičiu. Be to, laikraščio ar žurnalo maketavimas, spausdinimas, platinimas kainuoja tikrai brangiai. Šiais laikais tai galima laikyti netgi prabangos dalyku.

„Matoma tendencija, kad laikraščiai ir žurnalai tampa „desertu“, o ne „kasdieniu maistu“, kurį jau per brangu pakuoti į tokią prabangią medžiagą kaip popierius. Paprastai tariant, laikraštis yra pakuotė, o prekė turi būti turinys. Tiems, kas ir dabar investuoja į turinį, popieriaus ar spausdinimo kainos didėjimas nėra toks dramatiškai reikšmingas“, – tvirtino D. Radzevičius.

Išeitis, kaip tvirtino pašnekovas, yra investuoti į žmones, kurie kurtų tam tikrą turinį. Tokiu atveju net jeigu tiražai traukiasi, skaitytojai vis tiek tampa labiau motyvuoti pirkti leidinius. Kitaip nei internetinių portalų skaitytojai, kurie dažniau peržiūri tik antraštes, laikraščių ir žurnalų pirkėjai iš tiesų skaito spaudą tarsi knygą.

„Visi leidėjai, dirbantys su spausdintu žodžiu, turi ne ieškoti, kur pigiau atspausdinti laikraštį, rinktis prastesnį popierių ar ieškoti pigesnių platinimo alternatyvų, o investuoti į asmenybes, kurios galėtų kurti kokybišką turinį. Žmonės ateina į futbolo rungtynes ne vien gražaus žaidimo pažiūrėti. Tarkime, Cristiano Ronaldo mėgiamas ne tik dėl mušamų įvarčių, bet ir dėl savo charizmos, unikalių asmenybės bruožų“, – palygino D. Radzevičius.

Kokybės paieškos

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas juokauja, kad spauda turi būti skirta ne silkėms suvynioti, ne pavartyti ir išmesti. Dar prieš gerus 10–15 metų gana dažnai laikraštis žmonėms būdavo tiesiog įbrukamas į rankas, kartais net nemokamai. Todėl nieko stebėtino, kad taip gautas spausdintas žodis buvo tik tiek ir tevertinamas.

„Dažnai laikraščius žmonės imdavo prakuroms, langams valyti ar dar kam nors. Laikraštis turi būti kokybės ženklas, tada jis turės visai kitą vertę“, – pabrėžė pašnekovas.

D. Radzevičiaus nuomone, Lietuvoje nėra tiek daug aktualijų, kurias reikėtų sužinoti iš spausdinto laikraščio ar žurnalo. Vakarų leidinių patirtis rodo, kokie stiprūs ir paveikūs yra komentarai, įžvalgos, vertinimai. Ne tik įvykių apžvalgos, bet ir prognozės to, kas gali įvykti. Tai gali paaiškinti, kodėl taip mėgiamos įvairios tinklalaidės, kur autoritetingi ir žinomi žmonės dalijasi savo įžvalgomis. Laikraštis ar žurnalas turi tapti savotiška vieta ar klubu, į kurį žmonės norėtų patekti. Panašiai atrodo automobilių mėgėjų klubai, kur žmonės į savo transporto priemones žiūri ne tik kaip į automobilį – kartu tai ir gyvenimo būdas. Arba kaip knygų mėgėjai, kurie nepraleidžia progos apsilankyti kasmet vykstančioje Knygų mugėje. Jie paprastai žino, ką norėtų įsigyti, bet visuomet tikisi atrasti ir kažką naujo, netikėto, ko dar nebuvo.

„Yra leidinys, kurio tiražas net per 2009 m. krizę augo. Svarbiausia, kad šis savaitraštis neturėjo nei skandalų, nei sekso, nei sporto temų, o tik tai, kas gali būti įdomu, svarbu ir naudinga. Jis atrado savo skaitytojų segmentą. Reikia ieškoti koncepcijos, nes būti vien tik laikraščiu ar tik portalu nėra perspektyvu. Matome, kad net naujienų portalai susiduria su tam tikrais iššūkiais – kai kurie skaitytojai juose praleidžia vos kelias sekundes“, – kalbėjo Žurnalistų sąjungos vedlys.

Pasak D. Radzevičiaus, jokiu būdu nereikėtų laidoti spausdinto žodžio. Jis visuomet išliks, bet gyvuos tik tie leidiniai, kurie gebės kurti kokybišką ir originalų turinį.

„Pažvelkime į praeitį – juk ir pirmuosius lietuviškus leidinius – „Aušrą“, „Varpą“ ir kitus, suvaidinusius svarbų vaidmenį mūsų tautos istorijoje, žmonės skaitė tik todėl, kad jų turinį kūrė iškilios asmenybės“, – palygino D. Radzevičius.